Tuščio sklypo turtai (1)

Kai tik gaunate sklypą ir jo dokumentus, kartu su tuo gaunate ir didžiulius turtus. Šių turtų daugelis neįvertina ir juos iš karto iššvaisto. Šis straipsnis supažindina su tuo ką, gauname kartu su iš pažiūros tuščiu žemės sklypu, moko atidumo ir suteikia žinių kaip tuos turtus išsaugoti.


Žaliasis sklypo rūbas

 

Labai retai būna taip, kad naujakuriai gauna suartą sklypą. Dažniausiai žemės paviršių dengia nors koks nors žaliasis rūbas. Ir kuo tas rūbas senesnis tuo daugiau iš jo naudos. Daugiausiai naudos teikia natūrali pieva. Ji yra visiškai stabili ir nereikalauja jokių priežiūros lėšų ar darbo įdėjimo. Jai susiformuoti prireikė keleto šimtų metų. Kiekviena tuščia vietelė ten buvo apgyvendinta geriausiai tam kampeliui tinkančiu augalu ir susiformavo pastovi ir nesugriaunama, amžina, pastovaus grožio pieva. Kiekvienais metais toje pievoje pražysta tos pačios gėlės, o jos koloritas yra per šimtus metų gamtos subrandintas, atrinktas ir harmoningai išdėliotas. Gamta čia parodo visą savo grožį ir duoda juo naudotis amžinai.

 

Tik nedaugelis gali sau leisti tokią pievą. Lietuvoje jos yra labai mažai ir dauguma jos yra saugoma valstybės ir neparduodama. Todėl, kad tai yra neįkainojamas turtas. Galima teigti, kad natūralios pievos savo sklype neturi nei vienas lietuvis. Tai – didžiulė prabanga.

 

Kelių šimtų metų senumo pievos turbūt niekas neturi, tačiau galima įsigyti sklypą su 50 ar 20 metų senumo velėna.

 

Velėna

 

Stora, vešli, tanki, stabili velėna yra geriausia ką mes gauname su iš pažiūros tuščiu sklypu. Sklype per vienerius metus galima suformuoti reljefą, iškasti prūdą, supilti kalniuką, pastatyti namą. Šiais laikais jau net ir iš karto derančias obelis galima pasisodinti. Visa tai galima padaryti per vienerius metus.

 

Tačiau senos velėnos, kuriai susiformuoti reikia 20-30 metų per vienerius metus nepasidarysi

 

Teoriškai yra įmanoma nulupti keletą arų velėnos ir kartu su žemių didžiuliu žemės sluoksniu transportuoti į savo sklypą ir ją priauginti. Tačiau praktikoje tai labai sunkiai pritaikoma, nes a) reikia labai didelių materialinių sąnaudų ir technikos, laiko, žmogaus darbo, b) augalams vis tiek reikės prisitaikyti prie naujų sąlygų, c) svarbiausia – nėra iš kur paimti tos velėnos.

 

Visa Lietuva yra numelioruota, išarta, užsodinta mišku ar apaugusi krūmais, o senos velėnos, kurios niekas nelietė ir nešienavo tiesiog nėra. Be to, kadangi velėna yra turtas, įstatymai draudžia nulupti velėną nuo kur nors ir parsinešti pas save. Nusipirkti natūralios velėnos irgi nėra kur. Dėmesio! Ji neparduodama, t.y. neįkainojama! Jos niekas neaugina pardavimui, o jei augintų ji kainuotų labai labai daug. Kituose straipsniuose rasite informacijos, kaip greičiau pas save įsiveisti senos velėnos, kaip ją prižiūrėti ir formuoti, o jei gavote sklypą su sena velėna, tai džiaukitės ir žinokite, kad tai yra didžiulis turtas, turtas, kuriam jau nedaug trūksta iki natūralios pievos. Saugokite velėną ir ji jums atsidėkos vaistažolėmis, grožiu, uogom, žiedadulkėm, medumi, vabzdžiais, harmonija ir sveikata.

 

Judantis rūbas

 

Nėra pasaulyje tokios vietos, kuri būtų neapgyvendinta. Visame kame gyvena visa. Net ir atšiauriausiuose kampeliuose – dykumoje, vandenyno dugne ar ledynuose yra gyvybės. Galite būti garantuoti, kad sklypas, kurį ką tik įsigijote, tas iš pažiūros tuščias sklypas irgi yra apgyvendintas. Ten jau yra kažkieno namai.

 

Judantį rūbą dar sunkiau pastebėti nei velėną. Velėna juk nejuda, ji štai čia, prieš akis, ją galima pačiupinėti, o gyvūnėliai bijo žmogaus, todėl iš karto pasislepia.

 

Dažniausiai žmogus galvoja, kad kuriasi vienas, tuščiame sklype ir net nežinodamas sunaikina dar vieną didžiulį turtą – natūralią gyvūniją ir jos namus.

 

Pabandykime ne ateiti į savo ką tik nusipirktą sklypą, bet tyliai tyliai įsėlinti į jį ir tyliai tyliai pabūti kelias valandas ir pamatysite kaip viskas pradės judėti. Purptels paukštelis, išlys pasikaitinti driežiukas, pelėnas susiras sėklelę ar augalo lapelį pagriaužti, atvingiuos gluodenas ar žaltys, atšokuos varlytė... Stambesni gyvūnai yra dar akylesni ir dar sunkiau pasirodo žmogui. Lengviausia sužinoti apie tai, kokie žvėreliai gyvena jūsų sklype yra aptikti jų paliktus pėdsakus: pėdos žymes, kakutį, nugriaužtą šakelę ar išraustą urvelį. Pėdų žymes lengviausia pamatyti ant sniego. Bet apie sklypo gyvūniją kitame straipsnyje. Dabar svarbu paminėti, jog daugelis naujakurių nė nepagalvoja, kad jų sklypas yra jau apgyvendintas ir, kad tai yra didžiulis turtas.

 

Pas mane, pavyzdžiui, į sklypą ateina šernai, stirnos, lapė, kiaunės, nusileidžia gervės, pelėdos, kiti plėšrieji paukščiai.

Šituo pasigirti gali labai mažai sodybų. Paprastai į sklypą įvažiuojama su burzgiančia technika, pastatomas didelis namas, užsitveriama tvora ir paleidžiamas šuo. Taškas. Jokios natūralios gyvūnijos po to kai įsigijote šunį nebematysite.

Šunys, katės, vištos, ožkos, kiaulės yra labai mieli ir nuostabūs gyvūnai. Tačiau laukiniai gyvūnai – kiaunė kiškis, stirna, šernas yra šimtus kartų geriau.

 

Nėra protinga įsigyti šunį, juo rūpintis, duoti ėsti, kai paskui jis išbaido visus laukinius gyvūnus – kiaunę, barsuką, pelėdą – kurių paskui pasižiūrėti einame į zoologijos sodą ir vėl mokame pinigus. Šiuolaikinis žmogus net nesuvokia laukinių gyvūnų reikšmės ir naudos. Laukinių gyvūnų mes nepažįstame, todėl, kad matome juos tik narvuose.

 

Pro mano sklypo kraštą eina šernų takelis. Aš niekada nestatysiu tvoros. Tik daržą aptversiu. Šernas – laukinis, didelis, stiprus gyvūnas ateina į mano sodybą. Kokį įspūdį patiria mano siela? Kokį įspūdį patirs mano vaikai matydami gyvą, laisvą šerną?

Laukinis gyvūnas visada yra šimtą kartų geresnis. Kultūriniais gyvūnais jums reikia rūpintis, atiduoti jiems savo brangų laiką, kurį galėtumėte skirti savo mylimiems žmonėms. Laukiniai gyvūnai niekada neatima jūsų laiko, nei jūsų pinigų. Jie ateina ne tam, kad iš jūsų kažką atimtų, o tam, kad kažką jums duoti.

 

Vaikas, žiūrėdamas į kiaulę, niekada nepatirs tokių jausmų, kaip matydamas didelį, stiprų šerną. Kiaunė ar lūšis visada pralenks katę, o lapė, vilkas – šunį. Vienintelė priežastis, kodėl mes renkamės šunį ir katę yra mūsų neišprusimas ir nežinojimas. Mes renkamės blogesnį tik todėl, kad šis nuo mūsų nebėga. Už tai atsidėkodami mes jį šeriame ir rūpinamės juo. Ir nematome, kad yra galimybė draugauti su žymiai tobulesniais gyvūnais, kurie ateina ne atimti, o kurie ateina duoti, dalintis.

 

Mes jų nesuprantame, nes matome juos tik zoologijos sode. Mes jų nepažįstame, todėl nemokame priimti jų dovanų, nors jie yra vienas didžiausių mūsų turtų. Visa ko reikia – tiesiog jų neprarasti, išsaugoti juos. O kai jie ir toliau bus jūsų sodyboje, jie nereikalaus nieko, bet daug ko atneš.

 

Laimis Žmuida

Komentarai

* pažymėti laukai yra privalomi






Saugos kodas:

Vardas: Kristina
El. paštas:
Džiaugiuosi už tuos, kas turi tokią nuostabią dovaną - gyventi ant žemės :) ir... gyventi su žeme. Negaliu skųstis - turiu ir aš keletą arų - gyvenu miestely netoli didmiesčio. Kaimynai apsitverė tvoromis, įsistatė vartus, užsidarė, susvetimėjo. Beveik užaugau čia. Kiek save prisimenu, visada gražiai subendraudavom. Dabar tik kaimynų katinai pešasi dėl mano teritorijos, nes mes savų naminių gyvūnų neturim... Žinot, keistas dalykas mieste nutiko: kaimynai susvetimėjo, o laukiniai gyvūnai išdrąsėjo. Šią žiemą su mažais vaikais gana daug laiko praleidom prie lango. Ir nustebau pamačiusi po savo kiemą ir kiaunę, ir šešką šmirinėjant. Telpa visi... :) Teko net lesyklą į balkoną pakelt, nes kažkuris labai įsigudrino ant stogelio prisegtus lašinukus vogti. Gal čia mūsų komposto dėžė šiek tiek kalta, nes nepaskaičiavom, kad tokia snieguota žiemas bus, ir negalime dangčio darinėti, o organines atliekas kompostuojam ir žiemos metu :).
Vardas: Kazimieras
El. paštas:
Yra daug tiesos autoriaus žodžiuose. Bet eilinį kart perlenkta lazda. Gyvenu vienkiemyje laukuose - paskendusiam medžių ir krūmų žalumoje. Jokių tvorų pas mus nėra. Turim vokiečių aviganį, kurį beveik visada laikome palaidą - pats dalinai ir prasimaitina gaudydamas peles ir pelėnus aplink sodybą esančiose pievose. Laukinių gyvūnų nesumažėjo. Išskyrus, kad nebematom ežių. O lapių, stirnų, kiškių, bebrų, ondatrų, ūsūrinių, kiaunių, šeškų per akis - visiem užtenka vietos - kiekvienas turi ir užpildo savo nišą gamtoje. O prieš du metus mūsų sename sode (apie 1ha ploto) net ir putpelės buvo apsigyvenę. Gervės, kurapkos, antys, tilvikai, griežlės, mažieji apuokai, keršuliai, suopiai, paukštvanagiai, nendrinės lingės pastovūs lankytojai. O žvirblinių visų ir neišvardinsi. Dar beje gandrų neprisiviliojam pas save ant klojimo niekaip. Bet čia ne šuo kaltas, o kaimynystėję gyvenanti gandrų pora. Taip, kad nėra šuo jau toks blogis. Visi esam reikalingi - visi atliekam savo vaidmenį.
Vardas: Melisa
El. paštas:
Baltai pavydžiu žmonėms, kurie gali turėti tokią sodybą ir taip gyventi. Aš pavyzdžiui gyvenu gyvenvietėje ir neturiu nei katino nei šuns. O kadangi, kaip teigia straipsnio autorius, negali būti pasaulyje neapgyvendintos vietos, o tvoros taip pat neturiu, po mano kiemą vaišto kaimynų šunys ir katės. :)
Vardas: Paulius
El. paštas:
Sutinku su autoriumi, tačiau šiuolaikinė visuomenė verčia tvertis tvoras ir paleisti šunis dėl vagysčių, plėšimų ar kitų dvikojų padarų su negerais kėslais.Aš taip pat sprendžiau šią dilemą tarp natūralumo ir saugumo. Pasirinkau pastarąjį, nes miegas tapo gilesnis.Be to, auginant avis ir žirgus, man daug ramiau, žinant, jog vakare juos atrasiu savo valdose, o ne už penkių kilometrų. Taigi tenka visuomet rinktis.