"Sveikas, visoks gyvi..."

Visus visus Sodybos tinklapio skaitytojus sveikiname su Naujaisiai Metais ir linkime mažų ir didelių stebuklų jusų prižiūrimuose soduose ir sodybose. Ir tebūnie šie stebuklai sukurti Jūsų rankomis.Ir Naujųjų Metų proga dovana visiems tinklapio skaitytojams: lai tikrovė virsta stebuklu.


Būdamas septynerių, aš jau gerai pažinojau gydomąsias žoleles, jų rinkimo, saugojimo ir paruošimo ypatumus. Bet manęs vieno žolelių rinkti senelė neleisdavo.

 

- Pieva tavęs dar nepažįsta, - sakė ji. – Kiekvienas, prieš žoleles rinkdamas, turi su pieva susidraugauti. O paskui ir padėjėją iš augalų pasaulio susirasti.

 

- Tai, kad pieva seniai mane pažįsta, - įsižeidžiau aš. – Juk būnu joje kiekvieną dieną.

 

- Pažinti pažįsta, bet nepripažįsta - nusišypsojo senelė, - savu nelaiko. Tu juk irgi daug vaikų pažįsti, bet ar su visais dalintis nori?

laukine pieva

Turėjau pripažinti, kad ne su visais. Mes nuėjome į pievą, atsisėdome ant žolės ir senelė iš pintinėlės išėmė duonos gabalėlį, butelaitį vandens, žolelių sėkleles, suvyniotas į popierių. Ji sutrupino duoną ir po kelis gabalėlius numetė į skirtingas puses.

 

- Sveika, pievele, sveikos žolelės, sveikas visoks gyvi ir pievoj, ir miške, - prakalbo senelė, - seniai mes viena kitą pažįstam. Štai atėjau pas jus į svečius, lauktuvių atnešiau. – Senelė numetė dar po kelis gabalėlius duonos, šiek tiek sėklelių išbarstė. – Anūkėlį su savimi atsivedžiau, noriu, kad pripažintumėte jį, savu laikytumėte. – ji atsiklaupė, nusilenkė žolynams. Liepė ir man mest žemėn kelis žiupsnelius sėklelių, po to tęsė. – Mylėkite jį, kaip mane mylite, padėkite jam, kaip man padedate. Sudygs žolelės iš pasėtų sėklelių, sušlamės vėjelyje, perduos gyvybę ir atmintį kitoms. O anūkėlis paaugs, mane pakeis ir jūsų nenuskriaus. Senelė iš pintinėlės išėmė kraujažolės sudžiuvusį stagarėlį ir ištiesė jį į žolynus. Žolių viršūnėlės, stagarėlį pasitikdamos, nulinko, senelė jas paglostė ir stagarėliu palietė žemę. Iš žolės tuojau pat išlindo vikrus pilkai žalsvas driežiukas, įsispyrė kojelėmis į stagarėlį, kurį senelė laikė rankoje, ir įsispitrino į mane savo mažom akelėm karoliukais. Nuo to žvilgsnio man pasidarė nejauku. Senelė nusišypsojo:

 

- Na štai ir pagalbininkas atėjo, - pasakė ji ir piršto galeliu palietė driežiuko galvelę. Tas nepabėgo, o vis taip pat atidžiai žiūrėjo į mano pusę.

 

- Senele, ko jis į mane spokso? – paklausiau aš.

 

- Įsidėmėti nori, - atsakė senelė. – Tu paimk sėkleles, išbarstyk po pievelę ir vandenėliu pašlakstyk. Pats jas rudenį rinkai, todėl jos tave ir prisimena. Kai jos sudygs, savo prisiminimus kitiems žolynams perduos. Taip ir susidraugausi su pieva.

 

Aš prisiminiau, kaip praeitą rudenį senelė siuntė mane sėklų rinkti, bet ne kiekvienos rūšies atskirai, o visokių kartu. Visiškai apie tai buvau užmiršęs. Ir dabar tos sėklelės pravertė. Išbarsčiau pievelėje sėkleles, pašlaksčiau vandeniu ir grįžau pas senelę. Driežiukas tuo tarpu užlipo jai ant rankos ir senelė, glostydama jo galvą, kažką šnabždėjo. Nuleidusi driežiuką žemėn dar kartą paglostė žolę ir atsikėlė.

 

- Laikas namo, - pasakė ji, - rytoj vėl ateisim. Dar du kartus senelė vedėsi mane į pievą ir kartojo tą patį ritualą. Ir kiekvieną kartą pasirodydavo driežiukas. Užlipdavo senelei ant rankos ir jiedu su senele apie kažką kalbėdavosi. Senelė kažką šnabždėjo, o driežiukas lingavo galvele ir į ją žiūrėjo. Aš barsčiau sėklas, šlaksčiau vandeniu, ir mes eidavome namo. Po trečio karto senelė pasakė;

 

- Dabar vienas pievon vaikščiosi. Septynias dienas iš eilės. Sėkleles barstysi, vandeniu šlakstysi ir su pieva kalbėsies.

 

- Senele, o driežiukas pas mane ar ateis? - paklausiau.

 

- Ne, brangusis, tu turėsi savo draugą – pagalbininką. Su žolynais susidraugausi, tada ir eisim jį kviesti.

 

Septynias dienas ėjau ton pievon, sėkleles barsčiau, vandenėliu šlaksčiau, bandžiau su žolynais šnekėtis. Iš pradžių sunkiai sekėsi. Sunku kalbėti su tylinčiais augalais kaip su žmogum. Kalba trūkinėja, nežinai ką sakyti. Bet po truputėlį pripratau, su žolynais kalbėjau vis laisviau ir laisviau. Pastebėjau, kad jų tylėjimas labai jau sąlyginis. Kuo laisviau elgiausi ir kalbėjau, tuo tykiau elgėsi žolelės. Jos tarsi sustingdavo aplink mane, tik jų viršūnėlės mano pusėn palinkdavo ir, nežiūrint aplinkinio triukšmo: vėjo gausmo, paukščių čiulbėjimo, - susidarydavo visiškos tylos jausmas.. Žolelės klausėsi. Kai, eidamas iš pievos, glostydavau žolę, atrodydavo, kad glostau šiltą katės nugarėlę. Nugarėlė išsiriečia, žolelės apipina pirštus, ranka nubėga šilumos banga. Grįžęs namo dalinausi savo įspūdžiais su senele. Ji šypsojosi, glostė mano galvą ir kalbėjo :

 

- Matai, žolelės išmoko tavęs klausytis. Dabar tavo eilė išmokti jas suprasti.

 

- Senele, argi jos kalba, juk jos burnos neturi, - nustebau aš.

 

- Bet juk jos ir ausų neturi, o klausytis moka, - šypsojosi senelė. – Neskubėk, ateis laikas, išgirsi.

 

Vladimiras Larinas „ Rusų žiniuonio pasaulis : pirmosios pamokos „

 

Vertė Dalia

Komentarai

* pažymėti laukai yra privalomi






Saugos kodas: