Koks margumas gėlynų, pievelių lygumas, pasižvalgius po pavyzdingai tvarkomas sodybas. Kiek šilumos, energijos įdeda šeimininkai puošdami savo namų aplinką..Tai aiškinama paprastai- žmogų traukia gamtos grožis, norisi turėti jį kuo arčiau savęs. Tas tikra tiesa. Prisimenu vaikystės pavasarius, kai vos aptirpus kalneliams bėgdavom į mišką ieškoti pirmųjų žibuoklių. Suradę po keletą tik pradėjusių skleistis žiedelių skubėdavom namo nudžiuginti saviškius. Įvairiaspalvių pavasarinių gėlių kilimai kieme nė iš tolo negalėjo atstoti šių trapių dangaus lopinėlių.

Su jais į namus ateidavo bundančio miško kvapas, atnešdamas džiaugsmą ne tik į vaikų, bet ir į rimtų suaugusiųjų širdis. Ne tik pavasaris, bet ir vasara, ir ruduo mūsų miškuose ir pievose kuria nepakartojamus paveikslus, kuriuos dažnai norisi tiesiog paimti ir atsinešti į savo kiemą. 

Kartais žmonės neatsispiria pagundai ir laukiniai augalai atsiduria kiemų gėlynuose. Bet kas tai? Tiesiog spindėję miške jie kukliai nublanksta tarp egzotiškų svetimšalių ir hibridų žiedų. Svetimoje aplinkoje jie tiesiog nedera ir ilgainiui sunyksta arba būna išmetami. Nepaisant to, tas pats žmogus nenustoja domėtis tais pačiais augalais.Tik padaro išvadą, kad jie yra lepūs ir kultūrinėmis sąlygomis neauga.

O kas gi auga? Įvairūs atvežti iš tolimų kraštų ir iš vietinių rūšių selekcininkų išvesti augalai. Jei gerai prižiūrimi. Apie išvestinius atskira kalba, o atvežtiniai čia irgi nesijaučia kaip namie. Testavimas paprastas- jei sąlygos tinkamos, augalai gyvena ir dauginasi be mūsų pagalbos. Taigi dauguma jų- belaisviai, visiškai nuo mūsų priklausomi. Kas čia blogo ir kokią įtaką turi jų grožiui, dėl kurio auginami? Argi ne gražūs mūsų alpinariumai, kuriuose puikiai jaučiasi kalnų gėlės? Gražūs, bet kas matė padebesiuose ant uolų žydinčias liūtpėdes- matė tikrą jų grožį. Su niekuo nepalyginamą. Dar niekam nepavyko ko nors panašaus sukurti. Ten jų namai, ten laisvė- būtinas harmonijos elementas. Tos pačios harmonijos, kurią siekiame sukurti šalia savęs.

Ar dažnai šeimininkas tiesiog gėrisi savo sodu? Nuolat atsiranda noras kažką keisti, tobulinti ir tam nėra galo. Didžiausio išbaigtumo pasiekė japoniškoji sodų tradicija. Čia siekiama, kad sodas atrodytų taip, lyg būtų toks pat nekintantis daugybę amžių. Tikro meistro sodas- tai natūralios gamtos lopinėlis, kuriame neįžvelgsi jokių žmogaus veiklos pėdsakų. Žinoma, ten yra specifinių elementų, bet kas liečia augalus yra būtent taip. Štai kur išbaigtumo ir harmonijos paslaptis. Gamta milijonus metų kūrė darną. Jei vertinam ilgametę patirtį- pasimokykim iš jos (kadaise prie Altajaus ledynų susižavėjęs radiolių pievomis prisirinkau jų sėklų. Pasėjau Lietuvoj, sudygo, užaugo. Tos pačios radiolės ir toli gražu ne tos. Nėra ledyno, debesų po kojomis nėra...).

Manau, kad mūsų krašte neįmanoma sukurti svetimžemių augalų sodo, kuris skleistų tikrą prigimtinį grožį. Visos gėlininkų ir želdintojų pastangos yra daugiau mados reikalas ir kai kam neblogas verslas, kuriam sumaniai formuojama rinka. Pasižvalgykim po mūsų miškus, vandenų pakrantes ir kiek daug atrasim  kampelių, kuriuose norėtųsi būti ir būti. Kaip taisyklė, didžiausią įspūdį palieka žmogaus neliestos vietos. Štai čia ir slypi tikro sodo idėja. Sodo, kuris gali ne papuošti aplinką, bet tapti mūsų gyvenamaja erdve.

Saulius Jasionis