"Giminės sodybos" skaitytojams jau teko susipažinti su rusų autoriaus N.I.Kurdiumovo mintimis apie žemdirbystę. Dabar pateikiame dar vieno permakultūros specialisto japono M.Fukuokos pagrindinį veikalą. Čia spausdiname tik Larri Korn parašyto įvado ištraukas. Pilną knygos variantą lietuvių kalba galite rasti internete
 http://siaudorevoliucija.ten.lt.

Masanobu Fukuoka

„Vieno šiaudelio revoliucija“

Į lietuvių kalbą vertė Evaldas Račys

Įvadas

Aš nelabai pamenu, kokį tikėjausi jį išvysti, bet po to, kai tiek girdėjau apie šį didį žmogų, buvau šiek tiek nustebęs, pamatęs, kad jis avi batus ir dėvi tokius drabužius, kokius dėvi bet koks vidutinis Japonijos ūkininkas. Bet jo netanki žila barzda ir gyvas pasitikintis elgesys teikė išties nepaprasto žmogaus įspūdį.

Jei naujai atvykęs žmogus galvoja, kad "natūralus ūkis" reiškia, kad viskas vyksta savaime, natūraliu būdu, kai pats tuo metu tik sėdi ir stebi, tai M.Fukuoka greitai jį pamokys, kad ir "natūralus ūkis" reikalauja daug žinių ir darbo. Jei suprasti tiesiogiai, tai vienintelis "natūralus ūkis" - medžioklė ir natūralaus maisto rinkimas. Žemės ūkio augalų auginimas- tai kitas kultūrinis žingsnis, reikalaujantis žinių ir pastovių pastangų. Svarbiausia M. Fukuokos metodo ypatybė yra ta, kad jis ūkininkauja kooperuodamasis su gamta, nesistengdamas jos nei nugalėti, nei pagerinti. Iš čia ir jo metodo pavadinimas "natūralus", tai yra įprastas arba gamtinis.

Jaunas būdamas M.Fukuoka paliko gimtuosius namus ir išvažiavo į Jokohamą mokytis mikrobiologijos. Jis tapo augalų ligų specialistu ir keletą metų dirbo laboratorijoje muitinės inspektoriumi žemės ūkiui. Būtent tuo metu, būdamas 25 metų M.Fukuoka išgyveno tą praregėjimą, kuris suformavo pagrindą darbui, tapusiam jo gyvenimo užduotimi bei tema knygai "Vieno šiaudelio revoliucija". Jis paliko savo darbą muitinėje ir grįžo į gimtąjį kaimą, kad išbandytų savo laukuose tų idėjų gyvybingumą.

Rugius ir miežius pjauna gegužę ir patiesia apdžiovinimui 7-10 dienų. Po to juos iškulia, išvalo ir supila į maišus, kad apdžiūtų. Šiaudus išsklaido lauke kaip mulčią. Vandeniu užlieja laukus trumpai birželio musoninių liūčių metu, kad susilpnėtų dobilai bei piktžolės ir galėtų pro šiaudų mulčią sudygti ryžiai. Po to, kai vandenį išleidžia iš lauko, dobilai atsigauna ir suveša po ryžių priedanga. Nuo tada iki derliaus nuėmimo (tradiciniam ūkininkui tai pats įtempčiausias darbymetis) vienintelis darbas M.Fukuokos lauke - prižiūrėti sausinimo kanalus ir siaurus, tarp laukelių esančius, pėsčiųjų takelius. Ryžius pjauna spalio mėnesį. Pėdus sukabina džiovinimui, po to iškulia. Rudens sėja baigiasi kaip tik tada, kai prasideda ankstyvų mandarinų derlius. M.Fukuoka gauna 50-58 cnt./ha ryžių derlių. Tai beveik toks pats derlius kaip ir pas kaimyninius ūkininkus, kurie naudoja chemikalus arba tradicinės žemdirbystės metodus. M.Fukuokos žieminių javų derlius dažnai būna didesnis nei kaimynų ūkininkų, kurie naudoja sėją į lysves.

Augalų ligas ir kenkėjus galima rasti ir M.Fukuokos laukuose, bet jie niekada masiškai nepažeidžia kultūrinių augalų. Pažeidžiami tik patys silpniausi. M.Fukuoka tvirtina, kad geriausias būdas kontroliuoti ligas ir kenkėjus - tai sukurti augalams sveiką aplinką.

Vaismedžiai M.Fukuokos sode negenimi, kad būtų patogu skinti vaisius, jų vainikai auga laisvai ir įgyja natūralią formą. Daržovės ir žolės auga sode su minimaliu dirvos dirbimu. Pavasarį kopūstų, ridikėlių, sojų, garstyčių, ropių, sodinės varnalėšos, morkų ir kitų daržovių sėklos sumaišomos kartu ir išbarstomos tarp medžių, kad sudygtų iki prasidedant ilgiems pavasario lietums. Toks sėjos būdas aišku tinka ne visur. Jis puikiai tinka Japonijoje su jos drėgnu klimatu ir gausiais pavasario lietumis. M.Fukuokos sode dirvožemis molingas. Puriame paviršiniame sluoksnyje gausu organinių medžiagų ir jis puikiai sulaiko vandenį. Šis sluoksnis susiformavo iš piktžolių ir dobilų dangos per ilgą jų augimo sode laiką.

Daugelį metų M.Fukuoka rašė apie savo metodą knygose ir žurnaluose, davė interviu radijui ir televizijai, bet beveik niekas nesekė jo pavyzdžiu. Tuo metu japonų visuomenė vystėsi visiškai priešinga kryptimi.

Po Antrojo Pasaulinio karo amerikiečiai atvežė į Japoniją dabartinės cheminės žemdirbystės metodą. Naudodamas jį, japonų ūkininkas galėjo gauti beveik tokį patį derlių kaip ir tradicinėj žemdirbystėj, bet sugaišdavo tam dvigubai mažiau laiko ir darbo. Atrodė, kad išsipildė sena svajonė, ir, vienos kartos bėgyje, visi ūkininkai perėjo į cheminę žemdirbystę.

Būtų naivu galvoti, kad esant dabartinėms sąlygoms, M.Fukuoka sugebės visiškai realizuoti savo idėją praktikoje. Netgi po 30 metų jo technika tėra tyrimų stadijoje. Jo indėlis į žmogiškosios dvasios lobyną yra tas, kad jis pademonstravo, jog kasdienis dvasinės sveikatos stiprinimas gali sąlygoti viso pasaulio pasikeitimą į gera.

Šiandien visuotinis pavojaus, kurį sukėlė ilgalaikis cheminio metodo naudojimas, suvokimas vėl pažadino susidomėjimą alternatyviais žemdirbystės metodais. M.Fukuoka tapo pirmaujančiu agitatoriumi už žemės ūkio revoliuciją Japonijoje. Nuo pirmosios publikacijos "Vieno šiaudelio revoliucija" 1975 metų spalį, susidomėjimas natūralia žemdirbyste greitai išplito tarp Japonijos gyventojų.

Per tuos pusantrų metų, kai aš dirbau pas M.Fukuoką, dažnai grįždavau į savo ūkį Kiote. Ten kiekvienas norėjo išbandyti naująjį metodą ir palaipsniui vis didesnėje mūsų žemės dalyje buvo natūraliai ūkininkaujama. Be ryžių ir rugių tradicinėje sėjomainoje, mes auginome taip pat kviečius, grikius, kukurūzus, bulves ir sojas pagal M.Fukuokos metodą. Norėdami pasėti kukurūzus ir kitas kaupiamąsias kultūras, kurios lėtai auga, mes padarydavome dirvoje skylę su lazda ar bambuko galu ir sėjome ten sėklas. Tokiu pat būdu sėjome sojas tarp kukurūzų arba jos sėklas apveldavome moliu ir išmėtydavome dirvos paviršiuje. Po to nušienaudavome augalinę dangą iš piktžolių ir uždengdavome dirvą šiaudais. Dobilai vėl ataugdavo, bet jau po to, kai kukurūzai ir sojos tapdavo stipriais ir išsivysčiusiais augalais.

M.Fukuoka padėjo mums patarimais, bet mes turėjome patys įsisavinti metodą bandymų ir klaidų keliu ir pritaikyti jį mūsų įvairioms kultūroms vietinėmis sąlygomis. Žinojome iš pat pradžių, kad prireiks ne vienerių metų ir žemei, ir mūsų sieloms pasikeisti ir eiti natūralios žemdirbystės keliu. Šis virsmas tapo ilgu procesu.

Larri Korn