Sugrįžkime prie neseniai paliestos temos – apie tai, kaip tėvai valdo savo vaikus. Nežinau kieno kokie prisiminimai apie vaikystę: kažkam vaikystė atrodo nuostabi, kažkam nelabai, bet aš siūlau į šį klausimą pažvelgti objektyviai. Į šį straipsnį aš sudėjau keletą trumpų minčių apie tai, kaip tėvai laiko savo vaikus vergijoje. Šios mintys – tai kreipimasis į mažus vaikus, bet atminkite, kad, deja, jūs visi iki pat savo gyvenimo pabaigos taip pat esate vaikai. Ar gyvi jūsų tėvai, ar mirę, jūs kaip robotai iki paskutinio atodūsio stengiatės pateisinti jų viltis. Perskaitykite šias mintis, adresuotas vaikams, o po to judėsime toliau.

* * 01 * *

Yra vienas senas, bet veiksmingas būdas, kurio pagalba suaugusieji išlaiko tave vergijoje... Šis būdas – minties įteigimas, kad yra kažkas „gerai“ ir kažkas „blogai“. Nuo pat ankstyvos vaikystės, kai tu dar tik pradėjai suprasti žodžius, tau nuolat kalė į galvą: „štai tas yra gerai“ ir „štai tas yra blogai“. Tačiau suaugusieji slepia nuo tavęs tai, kad šitie „gerai“ ir „blogai“ yra tik jiems patiems, o ne tau. Na, žinoma, kam apie tai kalbėti – tai juk taip patogu. Dabar, kai tave įtikino, kad kažkas gerai, o kažkas blogai, suaugusiems, nutaisius rimtą veidą, pakanka pasakyti – „ai-ai ai, tai taip negerai“ ir tu iš karto tampi geručiu. Tai tardami, jie nutaiso labai rimtą veidą, išpučia žandus ir iš viso atrodo baisiai rimti – to jiems reikia tam, kad tu patikėtum, kad tai iš tikrųjų taip.

Žinoma, kuo toliau, tuo labiau jie stengsis naudotis šiuo būdu – tai jiems labai patogus būdas – nereikia tavęs nei mušti, nei bausti, nei aiškinti – tiesiog pasakė – „tai negerai“ ir viskas! Ir jie visi susivienija prieš tave. Jeigu vienas suaugęs žmogus, kitų kompanijoje pasakys tau, kad „tai blogai“ – visi kiti pasistengs parodyti tau, kad irgi taip mano – jiems visiems naudinga, kad vaikai būtų vergais ir tiesiog paklustų jiems.

Stebėdamas juos tu pamatysi, kad jie patys labai dažnai daro būtent tai, ką vadina blogu ir nedaro to, ką vadina geru. Tiesa, kai kurie suaugusieji iš tikrųjų įsitikinę, kad kažkas „blogai“ ir kažkas „gerai“, juk tuomet kai jie buvo vaikais, su jais buvo padaryta lygiai taip pat – jiems rimtu veidu kalbėjo tą patį, o jeigu jie neklausė arba, kas dar blogiau, paklausdavo – „o kodėl?“, tai juos tiesiog nubausdavo arba sakydavo „ne tavo reikalas“, arba „tapsi suaugusiu – suprasi“.

Ar tu nesusimąstydavai, kas atsitiks, jeigu tu nutarsi paklausti – „o kodėl tai blogai? Kas atsitiks?“ Patikrink. Galimi keli variantai. Pavyzdžiui, tau gali pasakyti taip: „Na, kaip gi tu pats nesupranti!“ – ir nutaisys nustebusį veidą. Tuo pačiu jie norės, kad tu pagalvotum taip – „Nu, turbūt, aš kažko nesuprantu, jeigu štai suaugusieji taip nustemba, kad aš šito nesuprantu“. Iš tikrųjų tai jie dažnai ir patys nieko nesupranta – jie tiesiog nori, kad tu darytum tai, ko jiems reikia ir nedarytum to, ko jiems nereikia.

Kas dar nutinka, jeigu paklausi suaugusiųjų – „kodėl tai blogai?“ Kartais jie įsižeidžia. Įsivaizduoji? Tu klausi jų – „kodėl tai blogai“, o jie įsižeidžia. Iš tikrųjų tai jie įsižeidžia todėl, kad jiems nėra ką tau pasakyti – jie tiesiog NEŽINO, kodėl tai blogai – jiems tiesiog reikia, kad tu taip manytum, ir viskas. Tu klausinėji, o jiems nėra ką atsakyti – ir štai jie ir įsižeidžia.

Kas dar nutinka? Suaugusieji tau gali pasakyti – „O todėl!“ Ir viskas. O jeigu tu ir toliau klausinėji, tau tiesiog užčiaups burną bet kuriuo būdu – gali užgauti, gali įžeisti, gali kažką labai piktai pasakyti. 

Kai kada suaugusieji gali parodyti , kad jie iš tiesų nori kažką paaiškinti. Jie stengsis tau aiškinti, bet būk labai atidus! Niekuomet nesakyk, kad tu kažką supratai, jeigu iš tikrųjų nesupratai. Kad viskas būtų sąžiningai. Ir tuomet pažiūrėk, kas atsitiks. Galų gale, netgi labai gali būti taip, kad tau tiesiog pasakys, kad tu per mažas arba kažką panašaus – tai yra, vis vien nepaaiškins, o privers pasakyti, kad tu viską supratai.

Jeigu tu nori tapti laisvu žmogumi, stenkis suaugusiųjų paklausti – stenkis užduoti jiems klausimą: „O kodėl tai blogai?“ ir „O kodėl tai gerai?“ Pabandyk.

* * 02 * *

Žinoma suaugusieji supranta, kad tave valdyti žodžių „blogai“ ir „gerai“ pagalba jie ilgai negalės – nes tu juk vaikas su galva, anksčiau ar vėliau suprasi, kad jie patys nežino – kas tai yra „gerai“ ir kas tai yra „blogai“. Be to nesunku pastebėti, kad labai dažnai jie patys nedaro to, kas „gerai“ ir daro tai, kas „blogai“. Ir tada, kai tu paklausi – o „kodėl taip?“ – jie ima širsti ir bartis ir sako tau: „Tai ne tavo reikalas“, arba – „Žiūrėk savęs“, arba „Mažas dar man nurodinėti“ – na, pats žinai, ką tokiais atvejais suaugusieji kalba.

Ir vis tik suaugusieji pastoviai nori turėti beribę valdžią prieš tave. Kartais atrodo, kad jie pasiruošę kontroliuoti kiekvieną tavo žingsnį. Kodėl? Čia jau kitas klausimas, apie tai vėliau.

Yra dar vienas labai efektingas būdas laikyti tave vergijoje. Juo labai dažnai naudojasi suaugusieji, tai labai gudrus būdas. Na, tu padarei kažką ne taip – pavyzdžiui, nenusišypsojai savo tėvų svečiui. Gal būt jis labai bjaurus žmogus, o tavo tėvai verčia tave jam šypsotis ir sakyti visokias kvailystes, kaip „laba diena“, „dar arbatos“ ir taip toliau. Ir štai, tu nepadarei to, ko iš tavęs reikalaujama. Tokiais atvejais suaugusiems nepatogu iš karto tave priversti. Tuomet, kai svečių namuose nėra, jie gali tiesiog paprastai riktelėti ant tavęs arba suduoti, o prie svečių jiems nepatogu. Ką gi jie daro?

Jie apsimeta įsižeidę ir kad jiems gėda dėl tavęs, kad jiems labai blogai ir nemalonu. Jie nori, kad tu pagailėtum jų ir todėl padarytum tai, ko jie nori. Supranti? Jiems dažnai nusispjauti į tavo jausmus – jiems svarbiausia, kad tu darytum tai, ko nori jie. Ir jeigu tu geras žmogus, jie būtinai tuo naudosis. Jie stengsis paskatinti tave užjausti juos, jie nori, kad tu pamanytum – „Na, štai aš nepadariau šito, o dabar jam nuo to taip blogai, tiek to, padarysiu...“ Ir, žinoma, tu dažnai taip ir darai, tu juk geras žmogus. Ir tuomet suaugusieji džiaugsmingai sako sau – „O! Suveikė! Ir nereikia ant jo šaukti, ir mušti nereikia – KAIP PATOGU!”

Ir nuo tos akimirkos, kai tai pirma karta „suveikė“ jie vis dažniau ir dažniau tuo naudosis, o kai tau nusibos tu pasakysi – „Tegu juos..., nenoriu aš to daryti ir nedarysiu“, – tuomet jie pasakys tau: „Koks tu grubus, koks tu beširdis, tau visiškai manęs negaila, aš auginau tave, aš auklėjau tave“. Na ir taip toliau.

Na, žinoma, – kam norisi skriausti žmones? Greičiausiai niekam nesinori – juk malonu, kai žmonėms greta tavęs gera, net jeigu tai visai nepažįstami tau žmonės. Na, nesinori skriausti... Bet ką gi daryti, jeigu šie žmonės be jokių ceremonijų naudojasi tavo gerumu? Galų gale reikia dėti tašką – negalima visą gyvenimą būti žaisliuku kitų žmonių rankose, net jeigu tai neblogi žmonės.

Aš manau, tokiais atvejais reikia sakyti: „Man tavęs gaila, taip, užjaučiu, bet aš to nedarysiu, nes nesuprantu kodėl ir tiesiog nenoriu – aš gyvas žmogus, aš noriu pats spręsti – kas man patinka, o kas ne“. Galima žmogui parodyti gailestį, bet tai nereiškia, kad tu turi daryti tai, ko jis iš tavęs nori. Įsivaizduok, jeigu kas nors tau pasakys – „man taip blogai, iššok, prašau, pro langą ir man taps lengviau!”

Prisimink: gailestis – tai toks jausmas, kurio pagalba tavimi dažnai naudojasi kaip kas nori. Aš dar kartą noriu pasakyti – aš nesakau, kad reikia būti negailestingu. Daryk kaip tau patinka – nori gailėtis – gailėkis, bet neleisk suaugusiems ir kitiems žmonėms valdyti tave tokio gailesčio pagalba.

* * 03 * *

Prisiminkime dar vieną nesažiningą priemonę, kuria suaugusieji dažnai naudojasi. Jie tau gali pasakyti: „Aš priversiu tave kažką daryti todėl, kad aš rūpinuosi tavimi.“ Jie mano, kad būtent dėl to tu privalai tiesiog aklai visame kame jiems paklusti.

Deja, daugybė vaikų papuola ant šios meškerės. Bet čia reikia pagalvoti apie štai ką: daugelis suaugusiųjų tik apsimeta, kad jie kažką žino, o iš tikrųjų jie beveik nieko nežino – jiems nėra kada žinoti, jie tik tai ir daro, kad dirba, arba geria alų, arba sėdi priešais televizorių, arba mezga, arba... bet pats apsižvalgyk aplinkui – kuo suaugusieji užsiėmę? Pasakyk, ar tu matei kada nors susimąsčiusį, apie ką nors galvojantį suaugusįjį? Galvojantį ne apie tai, ką šiandien parodys per televizorių ir ne apie tai kaip jiems kopūstus raugti, o būtent MĄSTANTĮ – mąstantį apie gyvenimą, apie save, apie tai – kodėl širdyje būna lengva, o kodėl sunku?

Deja, mąstantis apie gyvenimą suaugęs – tokia pat retenybė, kaip kalbantis šuo. Jie amžinai kur nors skuba – pažiūrėk jiems į akis – jų galvose amžina rutina, kada gi jiems mąstyti? Todėl, kaip tai nebūtų keista, suaugusieji ne PROTINGESNI už tave, o kai kuriais atvejais netgi KVAILESNI, todėl, kad jie turėjo daugiau laiko už tave tam, kad sukvailėtu.

Žinoma, tai nelengva suprasti, ir tampa netgi baisu, kai suvoki, kad anksčiau tu manei esą suaugusieji galės tave apginti, kad jie gali tau kažką paaiškinti, o paaiškėja, kad suaugusieji – tai tiesiog susenę ir ganėtinai sukvailėję vaikai, tokie pat pažeidžiami. Jie netgi dar labiau pažeidžiami nei tu, todėl, kad jie įsitikinę esą visažiniai ir nuo to tampa visiškai pažeidžiami. Taigi, tau pačiam teks galvoti už save – niekas už tave to nepadarys.

Tuo metu, kai suaugęs sako, kad jis verčia tave kažką daryti todėl, kad rūpinasi tavimi, jis tik mano, kad rūpinasi. Iš tikrųjų jis tiesiog veikia kaip robotas, kaip automatas. Štai, pavyzdys. Lauke vėsu ir suaugę tau sako – tu PRIVALAI apsivilkti šią striukę, kitaip į lauką neisi. Ir jiems nusispjauti į tai, kad ši striukė tau nepatinka, kad tau šiandien ir taip karšta, ir iš viso tu šali žymiai mažiau nei jie. Jie sako – „Aš rūpinuosi tavimi“, – taip, kad apsivilk ir jokių prieštaravimų, kitaip...“ Tokiu momentu jie apie nieką negalvoja – jie tiesiog elgiasi, kaip robotai – jiems atrodo, kad šalta – viskas, jokių prieštaravimų – apsivilk. Ir beprasmiška juos įtikinėti. Štai dar ką reikia suprasti – įtikinėti juos beviltiška. Todėl, kad įtikinti galima tą, kuris galvoja, kuris į tave žiūri kaip į žmogų, o jie negalvoja, jie tiesiog nusprendė, kad tu kažką privalai ir viskas, todėl pakeisti jų nuomonę, kaip taisyklė, neįmanoma. Ir jiems tu ne žmogus – jiems tu daiktas – tu JŲ vaikas ir žiūri jie į tave, kaip į brangų ir vertingą daiktą, kurį jie įsipareigojo saugoti.

Labai dažnai suaugusieji prisigalvoja iki tiek, kad stebi kiekvieną smulkmeną – ką tu apsirengei, ką tu kramtai, kaip vaikštai, kaip kvėpuoji – jie be perstojo kiekvieną minutę rūpinasi tavimi, o galiausiai tavo gyvenimas gali tapti nepakeliamu.

Žinoma, suaugusieji vis dėlto gali turėti daugiau informacijos nei tu, todėl negalima visada nekreipti dėmesio į jų patarimus ir įsakymus – tiesiog kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti – kas prie ko ir kodėl. Jeigu tau draudžia kišti pirštus į rozetę – paklausk „kodėl“ ir įsimink, kad elektra gali tave nutrenkti. Klausimas, žinoma, labai svarbus, todėl čia suaugusiojo žodžiu galima tiesiog patikėti... Kitą kartą tau gali pasakyti – „štai tu eini į kiemą be striukės, sušalsi, susirgsi ir numirsi“. Atrodytu toks rimtas perspėjimas, bet jį galima ir patikrinti. Universalių receptų nėra – žiūrėk, galvok, stebėk, kalbėk, klausk ir daryk išvadas.

Deja, suaugusieji tavimi, vis dėlto, nesirūpina, juk jeigu jie rimtai rūpintųsi tavimi, tai jie suprastų, kad tuomet, kai jie 20 kartų pasako kokią nors kvailystę, tai 21-ą kartą sunku rimtai žiūrėti į jų žodžius, netgi jeigu jie turi realų pagrindą.

* * 04 * *

Laisvalaikio draudimas – viena iš žiauriausių priemonių, kuriomis suaugusieji naudojasi, norėdami išlaikyti tave vergijoje. Tuomet, kai tu kažkur atsisėdi tiesiog šiaip sau pasėdėti, pagalvoti, paskaityti arba tiesiog pažiopsoti pro langą – suaugusieji tuoj pat atsiranda ir nedelsdami stengiasi prigalvoti tau įvairių užduočių. Iš visų jėgų jie stengiasi, kad tu pastoviai kažką veiktum, juk tuomet kai tu ką nors veiki – tau nėra kada mąstyti. Tau nėra kada kažko prisiminti, nėra kada pabūti su savo jausmais – tai pavojinga suaugusiems. Juk, jeigu tu turėsi laisvo laiko, tuomet kažko gali ir prisigalvoti. Yra toks kankinimo būdas – neleisti žmogui miegoti. Suaugę dažnai naudoja kitokį kankinimo būdą – jie neleidžia vaikui jausti ir mąstyti. Jie tarsi nesupranta, kad kai tu sėdi ir nieko neveiki – tai nereiškia, kad tu iš tikrųjų nieko neveiki. Tuo metu tu apie kažką svajoji, kažką prisimeni, mąstai arba tiesiog atsipalaiduoji. Juk atsipalaidavimas – kai apie nieką negalvoji ir tiesiog žiopsai pro langą – tai labai svarbi tavo gyvenimo dalis. Šią minutę tavo sieloje kažkas susidėlioja arba, atvirkščiai, sukyla; apie tai labai sunku pasakoti, bet lengva jausti.

Ir štai, kai tau atsiranda poreikis palikti nuošalyje visus rūpesčius ir tiesiog leisti kažkam širdyje pagyventi savo gyvenimą, tuoj pat atsiranda suaugęs ir sako tau: „Aha! Tu vėl dykaduoniauji. Nagi, pirmyn...“ ir nedelsiant atsiranda reikalai – nueiti į parduotuvę, paruošti pamokas, knygą paskaityti – ir dar daug ko – ko tik nori. Kaip dažnai tau reikia vaidinti, kad tu kažką darai, kad tik tave paliktų ramybėje?

Ramybė – šito suaugusieji bijo. Jie bijo ramybės tavo sieloje todėl, kad ramybė – gyvenimo pagrindas. Ramybės būsenoje žmogus pradeda suvokti daugelį dalykų apie save, apie gyvenimą, jis tampa protingesnis, stipresnis, savarankiškesnis. Ar tu pastebėjai, kad suaugę dažnai tiesiog pasiunta, pamatę tave „dykaduoniaujant“? Žinoma, gal būt, jie ne specialiai visa tai daro, jie patys jau seniai užmiršo kas yra ramybė, bet kodėl būtent tu turi už tai kentėti? Jų pačių gyvenimas – ištisa rutina, ir žinai kodėl? Todėl, kad tuomet, kai jie tiesiog atsisės ir pasėdės nieko nedarydami, jie supras, kad jų gyvenimas visiškai netoks, kokį jie norėtų turėti, bet nėra jėgų išsilaisvinti iš šios visuotinės pelkės, į kurią jie įklimpę ir, gal būt, patys to nesuprasdami jie ir tave tempia į tą pačią pelkę.

Kuomet aš kalbu apie tai, kad suaugusieji laiko tave vergijoje, aš nesakau, kad tai jie daro SPECIALIAI – žinoma ne, bent jau ne visada. Bet tai jie vis dėlto daro. Specialiai ar ne – bet jie tai daro, ir tu, nori to ar nenori, esi jų žaisliuku.

Kažkodėl kiekvienas iš tėvų mano, kad jis sugeba auklėti vaikus. Pažiūrėk į pasaulį aplink save – ar daug tu matai protingų, linksmų, išmintingų, stiprių žmonių? Ar daug jų? Iš tiesų jų labai mažai. Lyg tyčia papuola smulkūs, tuščiomis akimis, nieko nereiškiantys veidai, nemalonūs, apimti kažkokios menkos aistros. O juk visi šie žmonės – tėvai, visi turi vaikų ir visi savo vaikus „auklėja“, tai yra, jie tai taip vadina – „auklėja“, o iš tikrųjų jie, žinoma, neauklėja vaikų, o tiesiog naudojasi jais kaip savo nuosavybe, kaip daiktu.

* * 05 * *

Kai turi reikalą su tėvais, tau reikia suprasti dar vieną dalyką – tai, kad tavo tėvai irgi buvo vaikais. Nors ir sunku įsivaizduoti, bet tai tiesa, jie taip pat turėjo tėvus, kurie juos „auklėjo“. Tai yra, versdavo daryti daugelį dalykų, kurie niekam nereikalingi.

Tavo tėvai taip pat lankė mokyklą ir jiems kaldavo į galvą, kad kai kas yra „gerai“, o kai kas „blogai“. Kai jie užaugo, visa tai liko jų galvose. Juk jie tiesiog užaugę vaikai, jie taip pat neturėjo laiko pagalvoti apie savo gyvenimą. Ir dabar, kai jie susilaukė tavęs, jie neturi jokio supratimo ką su tavim daryti. Jie pasimetę, kadangi nesugeba nieko suprasti apie savo gyvenimą, nekalbant jau apie kažką daugiau. Bet jų galvoje įstrigusi idėja, kad vaikus reikia auklėti. O kaip gi auklėti? Auklėti ką? Šito jie nežino. Ir tuomet jie tiesiog... tiesiog daro tai, ką daro visi likusieji, ką daro jų kaimynai, ką daro jų pažįstami ir ką su jais darė jų tėvai – jie imasi viską spręsti už tave ir versti daryti tai, ką juos savo laiku vertė daryti.

Na, bet ne tik tai – viskas žymiai blogiau. Esmė tokia, kad tėvai turi daugybę planų savo vaikų atžvilgiu. Na, pavyzdžiui, įsivaizduok tokią situaciją – tavo tėvas, kai buvo mažas, lankė mokyklą. Jo tėvai norėjo, kad jis užaugtų talentingu matematiku, arba geru šaltkalviu, arba plaukiku, arba poetu, arba dar kuo nors. Nesvarbu, kuo būtent. Svarbu, kad jo tėvai norėjo, kad jų sūnus – tavo tėvas – užaugęs būtų įžymiu žmogumi, kad juo žavėtųsi, kad kalbėtų – „Ach, koks jūsų vaikas“, – o jie dėl viso šito jaustų pasididžiavimą – štai, kaip išauklėjome, štai kokie mes... Praėjo laikas. Iliuzijos ištirpo. Tavo tėvas tapo tiesiog suaugusiu žmogumi, kuriuo niekas ypatingai nesižavi, kuris seniai suprato, kad jis taip ir netaps nei talentingu poetu, nei 6-os kategorijos šaltkalviu, netaps netgi skyriaus viršininku, nei iš viso kažkuo, kuo kažkas žavėsis. Gerai, jeigu dabar jis supranta, KAD IŠTIKRŲJŲ VISO ŠITO IR NEREIKIA, ne tai daro tave tikru, gyvu žmogumi. Užtenka pabendrauti su tais matematikais, viršininkais ir t.t. ir pamatyti, kad jų gyvenimas toks pat nykus, kaip ir kitų žmonių. Žmogui juk svarbiausia – tiesiog jaustis savo vietoje, jausti pasitenkinimą, gyvenimo džiaugsmą, ir visiškai nesvarbu kokią etiketę ant tavęs užkabino – ar tu išskirtinis, ar tu talentingas, ar gabus – tai juk nieko gyvenime nepakeis. Deja, ne visi tai supranta. O kai tu atsiradai, tavo tėvas nusprendė maždaug taip: na, štai iš manęs neišėjo – man sutrukdė tas ir anas, bet savo sūnui ir savo dukrai padarysiu viską, kad jau jie tai tikrai galėtų kažkuo tapti.

Ir prasideda košmaras. Jis, žinoma, ne tik pradeda kažką daryti „dėl tavęs“, bet ir tave verčia priimti visą šią „dovaną“! Jis nori, kad tu realizuotum visas tas kvailystes, kurias savo laiku jo tėvai bandė primesti jam. Jis reikalauja, kad tu pateisintum jo viltis. Nieko nėra siaubingesnio, kai tave verčia pateisinti kažkieno viltis. Tavo tėvai daro iš tavęs lošimo kauliuką savo azartiniame lošime – išeis jiems padaryti iš tavęs „talentingą“ vaiką, ar neišeis. O, be to, dabar, kai jie nori iš tavęs padaryti kažką, ko reikia jiems – jie visiškai numojo ranka į save. Ir jeigu kas nors įvyks ne taip, jie būtinai pasakys tau – „Ach, tu šioks ir toks. Aš mečiau darbą, arba aš nedariau to ir to ir tik dėl tavęs, kad tik tu mokytumeisi, viskas tik dėl tavęs, o tu...“

Iš visų jėgų jie stengiasi padaryti taip, kad tau būtų gėda, ir kad tu vėl įsikinkytum kaip arklys. Tiesiog jie iš tavęs daro atpirkimo ožį, arba galvoja – „na štai, iš manęs nieko neišėjo, tai tegul mano vaikas tampa kažkuo ypatingu“. Ir kai jie šitaip galvoja, jiems pasidaro geriau, todėl, kad jiems atrodo, jog jie tokiu būdu pagaliau pateisins savo tėvų į juos įdėtas viltis.

Supranti? Supranti, koks čia uždaras ratas? O vėliau tu užaugsi ir, žinoma, nepateisinsi visų tų vilčių todėl, kad visos tos viltys – tai visiška kvailystė. Pats tikslas tapti įžymiu ar kažin kokia ten iškilia asmenybe – tai didžiausia kvailystė, niekas dar nuo to, kad ant jo kabo kažin kokia etiketė, laimingu netapo. Ir tu išaugsi, o tavo širdyje liks nuosėdos – vis dėlto gaila, tėvai – jie taip daug iš tavęs tikėjosi... ir... ir tu taip pat pradėsi kankinti savo vaikus, ir taip iš kartos į kartą.

* * 06 * *

Ar nepastebėjai, kad kai kada visi suaugusieji, kalbėdami su vaikais, tampa tikrais kvailiais? Štai, lyg normalus žmogus, lyg ir protingas, tu prieini prie jo, ko nors paklausi apie gyvenimą, apie save, apie jį – ir staiga... staiga jis tampa visišku kvailiu: jo veidas ištįsta į kreivą šypseną, jis pasimetęs, jis pradeda kalbėti visokias nesąmones, jis visas susikaustęs, lyg jį kas nors surišo ir taip toliau. Ir vis todėl, kad tavęs, vaiko, niekas žmogumi nelaiko.

Nuo pat ankstyvos vaikystės suaugę iš visų jėgų stengiasi, kad tu kuo ilgiau išliktum kvailučiu, jie nesikalba su tavimi normaliai, pupuliukina tave. Pastebėk. Kai suaugę bendrauja su mažais vaikais – pupuliukina juos, kalba nenatūraliu balsu, švepluoja, atrodo kaip tikri kvailiai. Įsivaizduok, kad taip jie kalbasi su kitais suaugusiais – juokinga, tiesa? Užsižvengti galima, pamačius tokį vaizdą, kaip suaugusieji pupuliukina vienas kitą.

Deja, nėra čia ko juoktis. Suaugusieji stengiasi neduoti tau šanso tapti protingu. Rimtai apie rimtus dalykus jie ima su tavimi kalbėti tik tada, kai tu tiesiog priverti juos tai daryti. Būtent priverti. Jeigu tu tiesiog kalbėsi – „aš jau nemažas, kodėl su manimi kalbate kaip su mažu?“ – tai jie tik susierzins arba pasijuoks iš tavęs.

Nedaug aš mačiau suaugusiųjų, kurie su savo vaikais kalbėjo rimtai. O rezultatas koks? Rezultatas toks, kad tu tiesiog neturi galimybės lavinti savo protą, mąstyti ir kalbėti apie kažką svarbaus. Tave izoliuoja ir tau iš visų jėgų tenka prasimušti pro šią izoliaciją. Kiek kartų gyvenime tu girdėjai frazę – „Tu dar mažas“? Naudodami šią frazę suaugusieji nori padaryti tave kvaileliu, jie tau sako – „nėra ko apie tai galvoti – mažas dar...“ Jie bijo padėti tau galvoti, juk tada tu tapsi labiau savarankiškas savo mintyse, o vėliau ir veiksmuose.

* * 07 * *

Auklėjimas – nuostabus dalykas. Visi kalba apie jį kaip apie kažką gerą, sako, kad mokytojai ir auklėtojai – kilni profesija ir t.t. Kažkodėl niekas nesusimąsto apie tai, kas gi jis yra, tas auklėjimas. Pagalvok, juk auklėjimas – tai tikslingas poveikis žmogui, kad galima būtų pakeisti jį kažkaip taip, kaip tau norisi. Ir gerais auklėtojais vadinasi tie, kuriems pavyksta „gerai“ auklėti. O kas yra „gerai“? Tai, kad auklėtojas su tavimi daro viską, ką tik nori, ir jam tai pavyksta. Sukurtas netgi pseudomokslas – pedagogika. Yra pedagoginiai universitetai, ten žmones moko, kaip geriau auklėti, tai yra, kaip geriau surasti silpnąsias vaiko puses ir kaip jas išnaudoti tam, kad daryti iš jo tai, ko auklėtojui norisi.

Na žinoma, visa tai vėl gi pridengiama žodžiais apie pagalbą, apie tai, kad auklėjimas nukreiptas į kažin kokius ten gerus tikslus, bet juk taip manydavo visais laikais! Ir kuomet senovės Romos laikais ugdė neapykantą kartaginiečiams ir krikščionims, ir kuomet viduramžiais ugdė neapykantą tiems, kurie netiki Dievu, ir kuomet lenininiais laikais ugdė klasinę neapykantą visiems neproletarams, ir kuomet stalininiais laikais ugdė neapykantą tiems, kurie nedievina tarybų valdžios, ir t. t. – visuomet, visais laikais suaugusieji stengėsi ugdyti vaikus, tai yra daryti iš jų tai, ko jiems norisi. Ir jiems visiškai nusispjauti į tai ko nori ir kaip supranta pats vaikas.

Kaipgi tai atsitiko? Kaip atsitiko taip, kad imtas praktikuoti gerai apgalvotas, iš anksto suplanuotas masiškas smurtas prieš žmogų – prieš vaiką – žmonių sąmonėje tapo kažkuo, kas siejasi su gerumu ir dėkingumu? Tai baisu. Ir, žinoma, iš pat pradžių vaikus „auklėja“ būtent taip, kad jų požiūris į auklėjimą būtų kaip į kažką teisingą ir reikalingą. Kaip gerai – įteigiau vaikui, kad jo auklėjimas – būtent tai, ko jam reikia, gerokai jį pagąsdinau. Dabar jau jis paklusnus ir visas tavo iškrypėliškas pastangas priima kaip būtinybę. Kaipgi, jei taip kalba auklėtojas, reiškia taip reikia, o jeigu man nesinori daryti taip, kaip jis kalba – tuomet aš blogas... 

O rezultatas toks, kad vaiko psichika patiria milžinišką nuostolį. Turbūt netgi neįmanoma įsivaizduoti kaip mes gyventume, jeigu visuomenė staiga suprastų, kad reikia ne versti vaiką daryti tai, ko nori suaugę, o padėti vaikui realizuoti tuos interesus, kuriais jis domisi. Jeigu vaikui norisi skaityti – pasirinktinai pasiūlyti jam keletą knygų, jeigu jam norisi bėgioti ir šokinėti – pasiūlyti jam tokias galimybes šiai veiklai, kokias tik tu turi – štai kaip aš suprantu tikrus, žmogiškus santykius tarp vaiko ir suaugusiojo.

Na, iš pradžių išprotėję suaugusieji rėkia: „Kaip tai! Viską jiems leisti!” O jeigu jie norės rūkyti narkotikus, arba užsiimti seksu, arba per dienas sėdės prie televizoriaus – kaipgi, visur jiems padėti? Ar šito tu nori? Tai sena dainelė ir netgi nuobodu šiems burnojimams prieštarauti, gal tik keletą žodžių galima pasakyti: pirma, padėti galima tik tam, kam norisi padėti – tai labai paprasta, ar ne taip? Nesinori kažkuo padėti – tai ir nepadėk. O antra, baimės gyvavo visais laikais – visada, visada bijojo, kad jeigu vaikų neauklėsi, iš jų būtinai išaugs kažkas baisaus.

Žinoma, tai kvailystė. Iš žmogaus išauga tai į ką jis linkęs. Jeigu jau tau taip norisi, jo pomėgius gali padėti jam realizuoti. Tai viskas, ką tu gali dėl jo padaryti. Štai ir visas auklėjimas. Žinoma, šito negalima pavadinti auklėjimu – tai galima pavadinti pagalba. Beveik visi suaugusieji tiesiog serga baimėmis, jie turi aiškiai besireiškiančią patologiją – tai tiesiog paranoikai, kurie visuomet iš gyvenimo ir gyvų būtybių laukia tik kažko blogo. Jie visko bijo, jie iš viso netiki nei gamta, nei gyvenimu. Ir, deja, toks požiūris tapo norma. Todėl jie nepasitiki nei savo, nei savo vaikų prigimtimi, ir iš čia kyla visuotinio smurto beprotystė.

Auklėjimas, auklėjimas… o, kad taip paimt kurį nors auklėtoją ir auklėti, tegu pajunta – kaip tai… Jis nori vieno, o jam primeta visai kita, o jeigu šiek tiek į šoną – iškart per sprandą. Tai būtų komedija – aš su malonumu pažiūrėčiau.

Reikia pasitikėti. Tiesiog pasitikėti. Pasitikėti gyvenimu, natūraliais įspūdžiais, žmogaus gyvybingumu, tuomet gyvenimas pats pasitiks tave ir pripildys savimi. Mano patirtis man aiškiai parodo – kada darai žingsnį gyvenimo link, jis, tave pasitikdamas, padarys du žingsnius. Jeigu tu tuo netiki, eik savo keliu ir nekankink kitų, štai ką aš manau. Ir dar, aš manau, kad prieš šią bjaurastį, kurią vadina „auklėjimu“, reikia kovoti aktyviai, manau, kad reikia aiškiai ir nedviprasmiškai rodyti savo nepakantumą tokiai barbariškai legalios prievartos formai, o ne praleisti šią temą ir užmerkti akis.

http://moroz.onego.ru/