Prie Vilniaus yra vietovė, kuri jau tampa garsia. Čia lankėsi laikraščių, žurnalų ir televizijos žurnalistai. Čia užsuka žmonės ir šiaip pasmalsaut, į vietos įžymybę - šiaudinį namą pažiūrėt ir su jo šeimininkais pabendraut. Pastatas unikalus ne tik tuo, kad pastatytas iš šiaudų briketų, nutinkuotas moliu, tačiau ir dėl to, kad yra apskritos formos. Be to, šis namas moka bendrauti, gydyti ir keisti žmonių likimus.

Jonai, turi šiaudų namą. Papasakok kaip viskas prasidėjo...

Poreikis statybai atsirado kai susipažinau su Viktorija, gimė sūnus Jonukas, gyvenom dar bendrabuty. Norėjosi savarankiško gyvenimo. Buvo populiaru imti paskolas. Sakau: „30 metų vyro nematysit“. Lankantis V. Megre knygų skaitytojų klube pirmą kartą sutikau Petrą Devižį. Jis pristatė tokio namo projektą. Pasakė, kad toks namas nieko nekainuoja, kad kiekvienas gali sau tai leisti. Pasakiau Viktorijai, pradėjom kurti. Pats Petras parodė savo namo maketus ir aš pradėjau drožinėti savojo. Pirmą projektą padariau keturkampio namo ant ratukų. Paskui man nedavė ramybės ta forma. Kažkur skaičiau apie formų energetiką. Keturkampis – neutrali forma, o kuo apvaliau, tuo teigiamiau... Galbūt susapnavau tą apskritą formą. Paskui Internete pamačiau ir pasiūliau Viktorijai. Jai iš pradžių buvo nepriimtina: „o kur baldai bus?“ O aš raginau ją įžvelgti pliusus: „Vikute, žiūrėk, galėsim juk uošvienės neapgyvendinti. Kai uošvienė prašys kampo, tai nebus kampų“ (Juokiasi). O man patiko, kad viskas apvalu, viskas vienoj vietoj.

Kaip matau formą visgi pavyko „prastumti“, o kaip toliau?

Toliau gilinausi į šiaudų charakteristikas. Forma buvo, reikėjo turinio. Mediena rūpinausi, reikėjo labai greitai išlėkti, nes Jonukas jau gimė... Medienos nusipirkau 21 m³. Paskirstėm apatiniam ir viršutiniam vainikui. Dirbau vienas. Lentpjūvėj pjovė.

Vietą namui susiradom pagal gamtos knygą, kaip Anastasija sako. Pas mus sklype dvi kalvelės yra. Tai visi sako: „statykit ant kalvelės namą“. O mes nenorėjom. Tada pati gamta pakuždėjo vietą ir dydį namo. Ten, kur dabar namas, augo dobiliukai. Tokiu pat apskritimu. Vieta tiesiog ideali namui.

Tada reikėjo antro žmogaus, kad palaikytų rąstus, padėtų užkelt ir t. t. Kitą rytą atvažiavo Dainius: „ar galiu sudalyvaut talkoj šiandien?“ Ir pasiliko visai vasarai. Šiaudus vežėm iš Anykščių. Apie 100 km. Iš pažįstamų, nes, norint gauti šiaudų briketų arti sklypo, reikia iš anksto susidraugauti ir susitarti su vietiniais presuotojais, o mus laikas spaudė ir to padaryti nespėjom. Šiaudų ėmėm, jei teisingai pamenu, iš trijų hektarų. Kvadratūrą reikėjo išlaikyti ir karkasą pritaikiau 1,30 m briketams. O presas padarė 1,10 m briketus. Teko perrišinėti rankomis patiems. Dainiaus jau nebebuvo, tai dirbom su tėvuku. Kadangi briketus sienoje sudūrinėjau, tai gavosi daug plyšių, varža sumažėjo, standumas ir estetinis vaizdas pablogėjo.

Tai per vasarą viską pastatėt nuo nulio?

Skubėjom, kad žiemą galėtumėm gyventi. Netgi bandėm pirmą žiemą gyventi, bet šaltis ėjo pro visur – sienų plyšius, grindis, stogą. Bandėm bandėm, kol Dievas mūsų nesustabdė ir nepasakė: „ateikit kitais metais“. Dar buvo ne laikas, gavom nusivilti. Išsikraustėm į miestą. Pavasarį taisysim klaidas. Sintetikos teks šiek tiek įdėt. Grindis ne briketų pavidalu dėjom, o palaidais šiaudais, tai teks sandarinti, perdaryti. Teks tinkuoti sienas. Moliu tinkuosim, kad namas „nevaikščiotų“. Stogą dengsim skiedromis. Ateity dar rugių šiaudais užsidengsim. Ne nendrėm, o šiaudais, nes su nendrėm daugiau darbo. Reikia prisiminti senas technologijas. Šiaudus stogui noriu užsiauginti pats. Bet 3 ha nuimti rankom, tai oi oi... bet technikos irgi nesinori. (Dabar dar noriu žeminę pasistatyt, kad nereikėtų tiek daug šildyt. Ten nuo žemės prišyla iki +6oC ir jau mažiau šildyt. Daug dar reikia nugyventi, prajausti. Gal ir ne žeminę, o „uolinę“... Bus matyt.) Žinau senolį, kuris moka dengti stogus šiaudais. Reikia tą patirtį perimti ir išsaugoti. Noriu aš specialistu tapti, nes tai vertybė.

Jau pastatei vieną šiaudų namą, tai dabar iš patirties gal gali pasakyt tokio namo pliusus ir minusus?

Pirmiausia, jis yra ekologiškas. Šiaudai suyra jei juos išimi iš po stogo ir viskas.

Taip pat, tai yra prieinamas visiems namas, t.y. pigus. Galima pastatyt dar pigiau negu aš, nes aš medieną ir šiaudus vežiau iš labai toli. Bereikalingi 100 km man kainavo po 1000 lt. Be to, ne tokį didelį galima statyti. Šiaudų namas yra šiltas. Sienų varža 5 vienetai. Siena kvėpuoja. Namas nedegus. Nėra ir tų graužikų. Pirmais metais buvo, bet jie išrinko varpas ir dabar jų nebėra. Padarė savo darbą ir išėjo. Vabalai, sako, veisiasi, nežinau, nėra pas mane. Namas yra greitai pastatomas. Sienas sudedi per dieną. Karkasą 2-4 žmonės per porą savaičių gali padaryti. Be to, tai lengva statyba, šiaudai mažai sveria, mažai darbo, nes briketai dideli, lengva sudėt juos į karkasą.

Svarbu, kad statant šiaudų namą yra visai kitas požiūris į namą. Tavo namas yra dalis gamtos. Gali būt namas, kaip svetimkūnis aplinkoje. Jei tokiam name gyvensi, tai pats būsi svetimkūnis ir gamta norės tavęs atsikratyti. Aš kai miegu, tai jaučiuosi kaip gamtoj miegodamas. Aš dar to neprilyginu miegojimui miške, bet labai gerai išsimiegu. Niekur taip gerai neišsimiegu.

Stačiau mūrinį namą su tėvu. Penkias vasaras vargom, statėm. Aš jas pamenu kaip nesustojamą betonavimą ir plytų nešiojimą. Malonu statyti kiekvienam savo namą. Šiaudinių namų statyba yra paprasta ir nereikalauja ypatingų žinių. 80 procentų reikia intuicijos ir logikos, nes statymo metodai dar gerai neišbandyti. Pats statai, stebi, mąstai, galvoji. Pats esi architektas, vykdytojas. Neįsivaizduoju, kad kažkas kitas būtų statęs. Tas pats, kas tau kas kitas pasodintų medžius, vaikus pagimdytų ir išaugintų.

Trys šiaudiniai pastatai Lietuvoje. Kodėl tiek nedaug?

Bus daugiau. Po laidos per LTV skambino daug žmonių, domėjosi. Sakė bandys statyti. Padaugės tokių namų, nes tai paprasta, lengva ir aišku.

O kaip kiti žmonės priima statybą iš šiaudų briketų?

Klubo nariai labai pozityviai žiūri. Man labai patinka kitų žmonių reakcijos: medžiotojai ar aplinkiniai stebisi, įdomu jiems, intriguoja; atvažiavęs buvo toks treninguotas verslo atstovas su džipu, kas antras žodis keiksmažodis: „nu tu pypt, o aš irgi pypt norėčiau įsi...pypt tokį namą. Ar galiu nufotografuot, pypt, draugams parodysiu“. Nors jis dar neužbaigtas buvo, bet labai žmonės domėjosi.

Darbe kolegai siūliau. Jis kaip tik ieško namo už 70 000 Lt. Aš jam sakau, kam tau tiek pinigų išleisti, gali už 10 000 Lt pasistatyt namą iš šiaudų. Jis sako: „aš viską suprantu, bet man neįdomu statyti namą, kuris nieko nekainuoja. Aš ne tam tiek dirbau, kad dabar namus iš nieko statyčiau. Aš galiu sau leisti pasistatyti brangų namą.“

Va, pigumas atrodė prie pliusų, bet matosi, kad tai didžiausias minusas yra šiaudinių namų. Žmonės nestato, nes per pigus namas ir gėda tokiam gyventi.

Šiaip visi palaiko. Nebent stebisi. Ir po laidų ir straipsnių laikraščiuose atsiliepimai pozityvūs. Čia aišku ir negali būt nieko blogo tame. Statosi žmogus namą ir tiek. Blogiausiu atveju keistuoliu gali išvadinti.

Kaip manai, kiek ilgai stovės tavo namas?

100 metų stovės. Pasaulyje yra pavyzdžių, kad 100 metų stovi namai. Po šiai dienai stovi, tik reikia žiūrėt, kad drėgmė nepatektų į šiaudus. O jei stogas geras, tai 100 metų stovės. Stovėtų ir ilgiau, bet tada aš norėsiu kito, naujo namo, galbūt naujos formos. Man labai patinka žemė ir aš ją myliu, ir čia ilgai gyvensiu. Pritariu Anastasijai, kad Rojus yra čia, Žemėje, o ne kažkur toli už debesų. Norisi gyventi. Yra žmonės, kurie nemato viso grožio, o aš matau ir man norisi gyvent. Dirbt nesinori. Nesinori dirbti iliuzinio darbo. O šienauti, kurti, siūti, tai jau ne darbas, o kūryba, energija, savęs realizacija. Pats žodis „работать“ ką reiškia? „Раб” – vergas. „Работать“ tada reiškia – „vergauti“. Tokio darbo aš nenoriu. Aš statau namą, rašau eilėraštį ir pan. Ir tai nėra darbas. Džiaugiesi kūryba, polėkiu. Medelių sodinimas, sodybos kūrimas, uogų, grybų rinkimas, tai ne darbas.

Aš galvojau, kad yra darbai, kurie gali nešti džiaugsmą. Dėstytoju tapau. Bet ko mes mokom? Maniau, kad malonus darbas yra geras. Bet vis tiek, prasmės nėra. Jei akcentas eina ant pinigų, tai nėra gerai. Dirbti vien tam, kad uždirbti nėra geras užsiėmimas. Trūksta prasmės. Tapau dėstytoju dėl pinigų ir dėl įvaizdžio. Gyvenant sodyboj per 2 mėnesius supratau, kas tikra ir kas iliuzija. Ir negaliu sakyt, kad buvo blogai. Buvo labai gerai. Bet kai susimąstai, tai toliau toje iliuzijoje nebegali gyventi. Buvo gera „gerti“, eiti į diskotekas. Bet kai susimąstai kur veda tas kelias, tai pamatai, kad nėra prasmės.

Namas, gamta, šeima, meilės erdvė... ten pabuvęs supranti kas yra tikra ir netikra. Santykiai, draugystė... Va, pabuvau keturias dienas ne namie ir vos... atrodo visas vidus plyštų. Mūsų namas ir valo, ir gydo. Va, kai Jonukas išvažiavo – susirgo. Šiaudų name vėl sveikesnis.

Namą suvokiu kaip Dievą, nes būdamas jame aš stiprus, galingas, nenugalimas. Mano namas „teisingo“ charakterio. Aš norėjau žiemot, gyvent, būt viduj, bet namas išvarė, vibracijos netiko. Dabar praėjo kiek laiko, aš grįžau ir namas priima, tinka vibracijos. Aš kalbuosi su namu. Jis man gyvas, kaip medis, draugas ir nemanau, kad labai nusišneku su juo kalbėdamas. Kartais jis mane gąsdina. Nes jis savarankiškas. Jei aš ką nors ne taip padarau, tai jis mane gali išmesti. Jis tyras, jis – gamtos dalis. Gamta galingesnė už pavienį žmogų. Aš tą dalyką kartais pajaučiu. Kai aš piktas, nervingas, tas namas į mane rūsčiai žiūri. „Kaip tu galėjai čia ateiti, Jonai?“ – sako sąžinės balsas. O kai aš ateinu švarus, tyras, mylintis, tai ir namas žiūri šiltu mielu žvilgsniu ir padeda man kurtis, gyventi.