Kedrinių pušų auginimas ir priežiūra
Sibirinės pušies (Pinus cembra L. ssp. sibirica (Du Tour) Rupr). Taip pat Kedrinės pušies (Pinus cembra L.), Korėjinės pušies (Pinus koraiensis Sieb. et. Zucc.), Armando pušies (P. Armandii Franch.) ir jos varitetų, taip pat Keružės pušies (P. Pumila (Pall.) Reg.), Gausiažiedės pušies (P. Parvilflora Sieb. et. Zucc.) ir kitų kedrinių pušų grupei priklausančių pušų sėklos neturi sparnelių, bet turi kietą apvalkalą - todėl vadinamos riešutėliais.
Šias sėklas reikia sėti iš rudens dirvoje arba dėžutėse lauke - kad jos žiemotų drėgnoje ir šaltoje dirvoje, o pavasarį, atšilus orams, sudygtų. Tačiau šios sėklos labai vilioja lauko graužikus, todėl, tinkamai jų neapsaugojus, rezultato galima ir nesulaukti. Todėl dažniausiai, turint sėklų didesnius kiekius, jos yra stratifikuojamos (sumaišomos su įvariu drėgnu upės smėliu arba durpe santykiu 1:3 ir laikomos šaltai - 0 +4oC temperatūroje, kas savaitę pamaišant ir patikrinant, ar ne per sausa). Stratifikacijos laikas įvairuoja priklausomai nuo sėklų apvalkalo kietumo ir sėklų padžiūvimo. Retsykiais stratifikuojamų sėklų pašaldymas iki minusinės temperatūros gali pagreitinti sėklų sudygimą.a
Prasivėrusias sėklas smailia puse žemyn sėjame į dėžutes, vazonėlius šildomoje patalpoje, o lauke - praėjus šalnų pavojui - gegužės mėn. antroje pusėje. Substratą reikėtų pasiruošti silpnai rūgščios pH. Tam imama: 1 dalis rupaus, perplauto upės smėlio, 1 dalis rūgščios durpės (pH 4-5) ir 2 dalys juodžemio. Prieš sėją substratą perliejame silpnu kalio permanganato tirpalu (rausvo atspalvio). Pasėtas sėklas užberiame 0,5 - 1 cm sluoksniu smėlio ir taip pat palaistoma kalio permanganato tirpalu. Tai daroma, kad išvengtume sėjinukus dažnai pažeidžiančios ligos - "juodosios kojelės" - diegavirtės.
Sėjinukai, auginti apšildomoje patalpoje, gegužės mėn. pabaigoje gali būti išnešami laukan (geriau - dėžutes įkasti į žemę pavėsyje) ir gerai nuo vėjų apsaugotoje vietoje galėtų žiemoti lauke, pridengti eglių šakomis.
Antraisiais metais, jei pasėti labai tankiai, o jei retai, tai trečiaisiais, yra išsodinami į dirvą 30 cm atstumais. Neapsigaukime parinkdami jiems tinkamą dirvožemį. Kedrinių pušų grupei priklausančios pušys, skirtingai nei Paprastosios pušys, mėgsta derlingą dirvožemį, todėl skurdžios smėlio dirvos joms netiks. Parinkime joms auginti derlingus priesmėlius ar priemolius. Dirvožemio derlingumas ir reikiamos drėgmės kiekis turi lemiamos reikšmės augalų atsparumui ir derlingumui. Pasodinti augalai tuoj pat apmulčiuojami rūgščia durpe arba pušų ar maumedžių spygliais. (Dirvožemio paviršius aplink augalus padengiamas 3-5 cm sluoksniu, apsaugant jį nuo perdžiūvimo ir piktžolių). Mulčiuoti sezono metu reikėtų bent 2 kartus.
Kedrinių pušų grupei priklausantys augalai yra drėgmę mėgstantys ir netgi nepakenčiantys sausrų, todėl labai svarbu dirvos neperdžiovinti. Laistyti - geriau ryte arba pavakary, o ne per vidurdienio kaitrą. Antra labai svarbi bėda, galinti atnešti žalos, ypač Sibirinės pušies, mažiau Kedrinės pušies medeliams, yra veimutrūdė (Cronartium ribicola Dietr.). Tai liga, pažeidžianti kai kurias pušų rūšis ir kurios tarpiniai nešiotojai yra serbentai. Todėl netoliese nederėtų auginti serbentų krūmų, nes galima prarasti didžiąją dalį jaunų medelių.
Jūratė Bekertienė
Kauno botanikos sodo dendrologijos skyriaus darbuotoja
Dekoratyvinių medžių ir krūmų auginimo specialistė